1Jis tarė man: “Žmogaus sūnau, suvalgyk, ką matai prieš save! Suvalgęs šitą ritinį, eik ir kalbėk Izraelio namams”. 2Tada aš išsižiojau, ir Jis davė man suvalgyti ritinį. 3Ir Jis tarė man: “Žmogaus sūnau, valgyk šį ritinį ir pasisotink juo”. Aš jį suvalgiau, ir jis mano burnoje buvo saldus kaip medus.

4Jis tada vėl kalbėjo: “Žmogaus sūnau, dabar eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžius. 5Tu siunčiamas ne pas svetimą tautą su nesuprantama kalba, bet pas Izraelį. 6Ne pas tautas, kurių kalbos tu nemoki. Jei pas juos tave siųsčiau, jie klausytų tavęs. 7Bet Izraelis neklausys tavęs, nes jis ir manęs neklauso. Izraelio tauta yra kietasprandė ir kietaširdė. 8Aš padariau tavo veidą tvirtą prieš jų veidus ir tavo kaktą kietą prieš jų kaktas. 9Ji bus kieta kaip deimantas, kietesnė už titnagą. Nebijok jų ir neišsigąsk jų žvilgsnių, nes tai maištinga tauta. 10Žmogaus sūnau, visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu, klausyk ausimis ir priimk širdimi. 11Eik pas tremtinius, savo tautiečius, ir jiems kalbėk; ar jie klausys, ar neklausys, sakyk: ‘Taip sako Viešpats’ ”.

12Dvasia pakėlė mane, ir už savęs išgirdau griausmingą balsą: “Palaiminta Viešpaties šlovė šioje vietoje”, 13taip pat būtybių sparnų šlamėjimą ir ratų dundėjimą­tai buvo didelis dundesys. 14Dvasia pakėlė ir nunešė mane. Aš nuėjau apkartęs, degančia dvasia, bet Viešpaties ranka buvo stipri ant manęs. 15Aš atėjau į Tel Abibą pas tremtinius, kurie gyveno prie Kebaro upės. Ten sėdėjau septynias dienas tarp jų labai susirūpinęs.

16Septynioms dienoms praėjus, Viešpats kalbėjo man: 17“Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams. Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu. 18Jei Aš sakysiu nedorėliui: ‘Tu mirsi’, bet tu neįspėsi jo ir nepamokysi, kad jis paliktų savo nedorą kelią ir išliktų gyvas, nedorėlis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. 19Jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis neatsivers nuo savo nedorybių ir nepakeis savo kelių, jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet tu išgelbėsi savo sielą. 20Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. 21Jei tu įspėsi teisųjį, kad jis nenusikalstų, ir jis nenusikals, jis išliks gyvas, nes paklausė įspėjimo, ir tu išgelbėsi savo sielą”.

22Viešpaties ranka buvo ant manęs ir Jis tarė: “Eik į lygumą, ten Aš kalbėsiu su tavimi”. 23Aš išėjau į lygumą. Čia buvo Viešpaties šlovė, kaip ją mačiau prie Kebaro upės. Aš kritau veidu žemėn. 24Dvasia įėjo į mane, pastatė mane ant kojų ir įsakė: “Eik ir užsirakink savo namuose. 25Žmogaus sūnau, tu būsi surištas ir negalėsi vaikščioti tarp žmonių. 26Tapsi nebyliu, nebegalėsi įspėti tų maištingų žmonių. 27Kai Aš kalbėsiu su tavimi, atversiu tavo burną, ir tu jiems sakysi: ‘Taip sako Viešpats’. Tada, kas klausys, teklauso, o kas neklausys, teneklauso, nes jie yra maištingi žmonės”.