1Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti. 2Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi. 3Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti. 4Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose. 5O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.

6Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs, 7ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės. 8Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje. 9Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką. 10Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. 11Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės. 12Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.

13Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs. 14Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa. 15Tada Dievas tarė Nojui: 16“Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos. 17Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”. 18Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos. 19Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.

20Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas. 21Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.

22Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”