2Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas, sergėk mano įstatymą kaip savo akies vyzdį.

3Užsirišk juos ant savo pirštų ir įsirašyk savo širdies plokštėje.

4Išmintį vadink savo seserimi, o supratimą­artimiausiu savo draugu,

5kad jie apsaugotų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais.

6Kartą, žiūrėdamas pro savo namų lango groteles,

7mačiau tarp jaunų, nepatyrusių žmonių neprotingą jaunuolį.

8Jis ėjo gatve pro jos kampą ir pasuko į jos namus.

9Vakaro prieblandoje, juodą ir tamsią naktį,

10jį pasitiko moteris su paleistuvės apdaru ir klastinga širdimi.

11Begėdė ir nerimstanti, negalinti išsėdėti savo namuose;

12tai gatvėje, tai aikštėje, tai ant kampo ji tykojo aukos.

13Pasigavusį jį, bučiavo ir akiplėšiškai kalbėjo:

14“Aš turiu padėkos auką ir šiandien įvykdžiau savo įžadus.

15Todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškojau tavo veido ir štai suradau tave.

16Aš apklojau savo lovą margais egiptietiškais lininiais užtiesalais,

17iškvėpinau mira, alaviju ir cinamonu.

18Eikš, sotinsimės meile iki ryto, mėgausimės glamonėmis;

19nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę.

20Jis pasiėmė maišelį pinigų ir grįš pilnaties dieną”.

21Daugybe švelnių žodžių ji prisiviliojo jį, meilikaujančia kalba suvedžiojo.

22Jis seka ją kaip jautis, vedamas pjauti, kaip kvailys, einantis į supančiojimo vietą,

23kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis, kuris lekia į spąstus ir nesupranta, kad praras savo gyvybę.

24Mano vaikai, klausykite manęs, būkite dėmesingi mano žodžiams.

25Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.

26Nes ji parbloškė daug sužeistųjų, daug stipriųjų jinai nužudė.

27Jos namai yra kelias į pragarą, vedantis į mirties buveinę.