2Ji papjovė gyvulius, sumaišė vyną ir, padengusi stalą,

3pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose:

4“Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako:

5“Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.

6Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu”.

7Kas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudęs nedorėlį, užsitrauksi dėmę.

8Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave.

9Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.

10Viešpaties baimė­išminties pradžia, o Šventojo pažinimas­supratimas.

11Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų.

12Jei esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei niekintojas, pats ir nukentėsi.

13Kvaila moteris yra triukšmadarė, neišmananti ir nieko nežino.

14Ji sėdi kėdėje prie savo namų, aukštose miesto vietose,

15ir kviečia visus, kurie eina savo keliais:

16“Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako:

17“Vogtas vanduo yra saldesnis, o duona, valgoma slaptoje, skanesnė”.

18Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėse.