2Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

3Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

4Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

5Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

6Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

7“Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

8Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

9Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?”

10Aš sakiau: “Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi”.

11Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

12apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

13Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

14Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

15Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

16Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

17Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

18Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

19Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.

20Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.