1Viešpats kalbėjo: 2“Žmogaus sūnau, pažvelk į Izraelio kalnus ir pranašauk prieš juos. 3Sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties Dievo žodžio! Taip sako Viešpats Dievas kalvoms ir kalnams, upėms ir slėniams: ‘Aš užleisiu kardą ir sunaikinsiu jūsų aukštumas. 4Jūsų aukurai bus nugriauti, atvaizdai sutrupinti; jūsų nužudytieji gulės ant žemės prie jūsų stabų. 5Izraelitų lavonai gulės prie jų stabų. Jūsų kaulai bus išsklaidyti apie aukurus. 6Jūsų gyvenvietės ir miestai ištuštės, aukštumos bus sunaikintos ir aukurai apleisti, stabai bus sulaužyti ir atvaizdai sutrupinti bei sunaikinti. 7Nužudytieji kris tarp jūsų ant žemės. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.

8Tačiau Aš paliksiu likutį, kurį išgelbėsiu nuo kardo. Jie gyvens išsklaidyti tautose. 9Išlikusieji, išsklaidyti tarp tautų ir išvesti į nelaisvę, atsimins mane. Aš jų pasileidusią ir nuo manęs nusisukusią širdį palaušiu ir jų akis, paleistuvingai žiūrėjusias į stabus, atversiu, kad jie bjaurėsis patys savęs ir savo piktų darbų. 10Jie žinos, kad Aš esu Viešpats ir kad mano įspėjimai nebuvo tušti’.

11Plok delnais, trypk kojomis ir sakyk: ‘Vargas Izraelio namams dėl jų piktybių. Jie žus nuo kardo, bado ir maro. 12Kas toli gyvena, mirs nuo maro, kas arti­kris nuo kardo, kas išliks gyvas­mirs badu. Taip Aš įvykdysiu savo rūstybę. 13Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jų nukautieji gulės tarp stabų, aplink aukurus, kalvose ir ant kalnų, po žaliuojančiais medžiais ir šakotais ąžuolais, kur jie smilkė stabams kvepiančius smilkalus. 14Aš ištiesiu savo ranką ir padarysiu kraštą tuščią, sunaikinsiu jų gyvenvietes, pradėdamas nuo pietų dykumos iki Diblos miesto. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ”.