2Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

3Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

4Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

5Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.

6Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.

7Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?

8Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.

9Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,

10ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

11Jei sakyčiau: “Tamsa teapdengia mane”, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.

12Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

13Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.

14Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

15Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.

16Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

17Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!

18Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.

19Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!

20Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.

21Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

22Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

23Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

24Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!