1Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. 2Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo. 3Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne, 4kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. 5Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią­dvasiškai. 6Kūniškas mąstymas­tai mirtis, o dvasiškas­gyvenimas ir ramybė. 7Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. 8Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.

9Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. 10Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia­gyva dėl teisumo. 11Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis­prikėlęs iš numirusių Kristų­atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.

12Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. 13Jei jūs gyvenate pagal kūną­ mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus­gyvensite. 14Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. 15Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!” 16Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. 17O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.

18Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. 19Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. 20Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,­ne savo noru, bet pavergėjo valia,­su viltimi, 21kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. 22Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. 23Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius,­ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. 24Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? 25Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.

26Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. 27Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.

28Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. 29O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. 30O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.

31Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? 33Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. 35Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

36Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”.

37Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. 38Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, 39nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.