1Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje. 2Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose. 3Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje. 4Dovydo vyrai sakė jam: “Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ”. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. 5Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną. 6Jis tarė savo vyrams: “Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis”. 7Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu.

8Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: “Karaliau, mano valdove!” Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės. 9Dovydas tarė Sauliui: “Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta? 10Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’. 11Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum. 12Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave. 13Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave. 14Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą. 15Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos”.

16Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė. 17Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu. 18Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei. 19Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei. 20Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose. 21Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų”. 22Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.