1Žodžiai Jeremijo, kunigo Hilkijo sūnaus iš Anatoto, iš Benjamino žemių. 2Viešpats kalbėjo Jeremijui tryliktaisiais Jozijo, Amono sūnaus, Judo karaliaus, viešpatavimo metais; 3taip pat viešpataujant Jozijo sūnui Jehojakimui ir iki Zedekijo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, vienuoliktųjų metų penkto mėnesio, tai yra Jeruzalės išvedimo į nelaisvę.

4Viešpats kalbėjo man, sakydamas:

5“Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms”.

6Aš atsakiau: “Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas”.

7Bet Viešpats man sakė: “Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.

8Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu,­sako Viešpats”.

9Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: “Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.

10Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti”.

11Viešpats klausė manęs: “Ką matai, Jeremijau?” Aš atsakiau: “Matau migdolo šaką”. 12Viešpats atsakė: “Gerai matei, nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas”.

13Viešpats klausė manęs antrą kartą: “Ką matai?” Aš atsakiau: “Matau verdantį katilą, krypstantį iš šiaurės”. 14Viešpats atsakė: “Iš šiaurės ateis nelaimė ant visų šalies gyventojų. 15Aš pašauksiu visas šiaurės karalystes, ir jos ateis, ir kiekviena pastatys savo sostą prie Jeruzalės vartų, prieš visas jos sienas iš visų pusių ir prieš visus Judo miestus. 16Tada įvykdysiu teismo sprendimą dėl visų jų nusikaltimų: jie paliko mane, aukojo svetimiems dievams ir garbino savo rankų darbus. 17O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu. Nenusigąsk jų, kad neišgąsdinčiau tavęs jų akivaizdoje. 18Aš šiandien padariau tave sustiprintu miestu, geležiniu stulpu ir varine siena prieš visą šalį: prieš Judo karalius, kunigaikščius, kunigus ir visą tautą. 19Jie kovos prieš tave, bet nenugalės, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu,­sako Viešpats”.