1Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.

2Nors jie sako: “Kaip gyvas Viešpats”, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.

3Viešpatie, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu baudei juos, bet jie neatgailavo; prispaudei juos, bet jie nepriėmė pataisymo. Jie pasidarė kietesni už uolą, atsisakė atsiversti.

4Todėl aš sakiau: “Tai vargšai; jie kvaili, nes nežino Viešpaties kelių, nepažįsta Dievo įstatymo.

5Eisiu pas kilminguosius ir su jais kalbėsiu, nes jie žino Viešpaties kelius ir Jo įstatymą”. Tačiau jie taip pat sulaužė jungą, sutraukė pančius.

6Todėl sudraskys juos liūtas, suplėšys stepių vilkas. Leopardas tykos prie jų miestų; kas tik išeis, bus sudraskytas, nes gausu jų nusikaltimų, jų paklydimas didelis.

7“Kaip Aš galėčiau tau atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tuo, kas nėra dievai. Aš juos pasotinau, o jie svetimavo ir lankė paleistuvių namus.

8Jie kaip nupenėti eržilai geidė savo artimo žmonos.

9Ar neturėčiau tokių nubausti?­ sako Viešpats.­Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

10Eikite į vynuogynus ir naikinkite, bet ne iki galo. Pašalinkite atžalas, nes jos nepriklauso Viešpačiui!

11Labai neištikimi buvo Izraelis ir Judas”,­sako Viešpats.

12Jie išsigynė Viešpaties ir sakė: “Tai ne Jis. Nesulauksime nelaimės, nematysime nei kardo, nei bado”.

13Pranašai taps vėjais, jie neturės žodžių­taip jiems atsitiks.

14Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, sako: “Kaip jie kalbėjo, taip jiems įvyks. Aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą­malkomis, kurias ugnis sudegins.

15‘Izraeli, Aš atvesiu prieš jus tautą iš toli,­sako Viešpats,­galingą tautą, labai seną tautą, kurios kalbos tu nemoki ir nesupranti, ką ji kalba.

16Jų strėlinė kaip atviras kapas; jie visi yra karžygiai!

17Jie suvalgys tavo derlių ir duoną, skirtą tavo sūnums ir dukterims, ir tavo avis bei galvijus; nurinks tavo vynmedžius ir figmedžius; jie sunaikins sustiprintus miestus, kuriais pasitikėjai.

18Tačiau tada nesunaikinsiu jūsų visų’. 19Kai jie klaus: ‘Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje’ ”.

20Skelbkite Jokūbo namams ir praneškite Judui:

21“Klausykitės, kvaili ir neprotingi žmonės, kurie turite akis, bet nematote, kurie turite ausis, bet negirdite!

22Argi nebijote manęs?­sako Viešpats.­Argi nedrebėsite prieš mane? Aš sulaikiau jūrą smėlio riba kaip amžina užtvara, kurios ji neperžengs, nors ir siaus. Nors bangos ir daužytų ją, nepralauš jos.

23Bet šita tauta yra užsispyrusi ir kietos širdies, ji pasitraukė ir nuėjo.

24Ji nepagalvojo: ‘Reikia bijotis Viešpaties, savo Dievo, kuris tinkamu laiku duoda ankstyvą ir vėlyvą lietų ir išsaugo mums mūsų derlių!’

25Jūsų kaltės nukreipė tai, ir nuodėmės patraukė nuo jūsų gėrybes.

26Mano tautoje yra nedorėlių, kurie susilenkę tyko kaip paukštgaudžiai, spendžia žabangus žmonėms pagauti.

27Kaip krepšys pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; tokiu būdu jie tapo žymūs ir pralobo.

28Jie taip nutuko, kad net blizga, jų nedorybei nėra ribų. Jie negina našlaičių teisme, tačiau klesti. Jie nežiūri vargšo teisių.

29Ar neturėčiau tokių bausti?­sako Viešpats.­Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

30Siaubingų ir bjaurių dalykų vyksta šalyje:

31pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?”