2“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

3Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

4kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

5Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

6kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

7Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

8jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

9kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

10Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

11Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

12nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

13To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

14Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

15Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

16Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

17Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

18Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

19Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

20Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

21Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

22Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

23Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

24Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

25Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.