1Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą. 2Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė: 3“Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti. 4Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė. 5Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. 6Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. 7Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. 8Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”. 9Jis pasakė jiems: “Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

10Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą. 11Jis atsakė: “Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, 12kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ”.

13Ir Jis paklausė: “Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus? 14Sėjėjas sėja žodį. 15Palei kelią sėjamas žodis­tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį. 16Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. 17Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina. 18Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, 19bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas. 20Geroje žemėje pasėta sėkla­tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą”.

21Jis kalbėjo jiems: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą? 22Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn. 23Jei kas turi ausis klausyti­teklauso!” 24Jis sakė jiems: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta. 25Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi”.

26Jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. 27Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. 28Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. 29Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo”.

30Jėzus dar sakė: “Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? 31Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje, 32bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

33Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. 34Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.

35Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: “Irkimės į aną pusę!” 36Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys. 37Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė. 38Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: “Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!” 39Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. 40Jis tarė jiems: “Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?” 41Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!”