2Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas.­Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.

3Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.

4Viena karta praeina, kita­ateina, o žemė lieka per amžius.

5Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.

6Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.

7Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.

8Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.

9Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.

10Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: “Žiūrėk, tai nauja!”, tai jau buvo senais laikais prieš mus.

11Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.

12Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje. 13Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų. 14Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas. 15Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.

16Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo. 17Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas. 18Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.