2Ar gali suskaičiuoti jų nėštumo mėnesius ir ar žinai laiką, kada jos atsives?

3Jos susiriečia, dejuoja ir atsiveda vaikų.

4Jų jaunikliai, sustiprėję ir užaugę atvirame lauke, atsiskiria ir nebesugrįžta.

5Kas leido laukiniam asilui laisvai bėgioti ir kas atrišo jo pančius?

6Aš paskyriau jam namais tyrus, nederlingoje žemėje jį apgyvendinau.

7Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.

8Aukštai kalnuose jis randa sau ganyklą, ieško žaliuojančių plotų.

9Ar stumbras tau tarnaus, ar jis stovės naktį prie tavo ėdžių?

10Ar gali jį pakinkyti ir ar jis ars slėnį paskui tave?

11Ar pasitikėsi juo ir jo didele jėga? Ar paliksi jam savo darbą?

12Ar tiki, kad jis suveš tavo pasėlius į klojimą?

13Ar tu davei povui gražius sparnus ir plunksnas bei sparnus stručiui?

14Jis pakasa žemėje savo kiaušinius ir smėlyje leidžia jiems šilti.

15Jis nesupranta, kad koja gali juos sutraiškyti ir laukinis žvėris sumindyti.

16Jis šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, tarsi jie būtų svetimi; jis nebijo, kad darbuojasi veltui,

17nes Dievas neapdovanojo jo išmintimi ir nedavė jam supratimo.

18Jei jis pasikelia bėgti, pasijuokia iš žirgo ir raitelio.

19Ar tu suteikei žirgui stiprybės? Ar papuošei jo sprandą karčiais?

20Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Jo šnervių prunkštimas baisus.

21Jis kasa žemę ir džiaugiasi savo jėga, bėga prieš ginkluotų žmonių būrį.

22Jis nepažįsta baimės ir nenusigąsta, jis nesitraukia nuo kardo.

23Jei žvanga strėlinės, žiba ietys ir skydai,

24jis trypia ir kasa žemę, nerimsta gaudžiant trimitui.

25Trimitams pasigirdus, jis žvengia: Y-ha-ha! Jis iš tolo nujaučia kovą, girdi vado įsakymus ir kovos šauksmą.

26Ar tavo išmintimi pakyla sakalas, išskleidžia savo sparnus ir skrenda link pietų?

27Ar tavo įsakymu sklando erelis ir krauna savo lizdą aukštumose?

28Jis gyvena ant aukščiausios uolos neprieinamoje vietoje.

29Iš ten jis dairosi grobio, jo akys pamato jį iš tolo.

30Jo jaunikliai geria kraują; kur yra žuvusių, ten ir jis”.